autas

1 aũtas sm. (2) 1. audeklo gabalas kojoms apvynioti aunantis: Be vilnonio aũto niekai tokiam šalty Rm. Šaltą žiemą ir per autùs šaltis įgriebia kojas Gdl. Šiandien kojas aukis su aũtais į nagines Šln. Aũtais išlaidė visus sijonus, visus audeklus Žeml. ^ Neperšokęs per upelį, nedžiovink autẽlių Pnd. 2. skuduras, skarmalas: Apriša jai galvą šlapiu autu Pls. Druskos ima autẽlin Lz. Sėdos an eželės ir verkia – visas autẽlis (nosinė) šlapias Pls. | Autùžiai (palikimo menkniekiai) man teko, o gerus palaikus ans paveldėjo J.

◊ autùs padžiáuti menk. mirti: Tris nedėlias pasirgo ir šiandien autùs padžióvė Jnš.

aũtų skal̃bti eĩti nešdintis nieko negavus: Tegul jis eina autų skalbti I.Simon.

šunìms autùs skal̃bti nueĩti PPr356 niekais virsti: Norėjo žmogum išleisti, o jis nuejo šunims aũtų skal̃bti Slnt.

į aũtą sumìnti visai paniekinti: Aną sumynė į aũtą Krkl.